Žemės vėliavą iškėlė moksleiviai
Kovo 20 dieną paminėti Žemės dienos į Krekenavos regioninį parką atvyko gausus būrys moksleivių iš Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos. Pavasariu kvepianti diena puikiai nuteikė visus susirinkusius ir įkvėpė geriems darbams. Moksleiviams buvo papasakota apie Pasaulinės žemės dienos idėją, pavasario lygiadienį. Ant lankytojų centro pastato sienos moksleiviai iškėlė Žemės vėliavą, užlipo į apžvalgos bokštą pasidairyti po apylinkes, iš paukščio skrydžio pažvelgti į išsiraizgiusias Nevėžio upės senvages. Vėliau, pasiėmę maišelius šiukšlėms ir jas rinkdami, moksleiviai iškeliavo link Pašilių stumbryno.
Žygio metu aplankytas stumbrynas, susipažinta su Europinio stumbro atgimimu ir gyvenimu Lietuvoje. Galutinis žygio taškas – Partizanų žeminės. Norint jas pasiekti teko bristi nuo pavasario atlydžio pažliugusiais keliukais. Poilsiavietėje jaunųjų keliauninkų laukusi ant laužo verdama žolelių arbata nudžiugino ne vieną.
Tą dieną įveiktas nedidelis atstumas – tik 6 kilometrai, tačiau informacijos ir žinių apie Krekenavos parko vertybes bei lankomus objektus gauta pakankamai daug.
Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos mokytoja Indiana Jackevičienė savo facebook paskyroje dalinasi mintimis apie dieną Krekenavos regioniniame parke: „Kaip gera pirmadienį pradėti nuo pasivaikščiojimo miške! Nuostabi pavasariška diena žygiui miško takais į stumbryną Krekenavos regioniniame parke.
Beveik 6 kilometrai ėjimo žole, purvu pavirtusiais keliais, miško takeliais, o visi keliautojai laimingi, raudonskruosčiai, pasiryžę eiti tiek, kiek reikės!
Dairausi, džiaugiuosi, gėriuosi, kvėpuoju ir viską deduosi sau į atmintį, kad kuo ilgiau tai išlaikyčiau. Miške jau pavasaris ir net vasara, kai kur žalia, kai kur šalpusnis galvą kelia…
Bet labiausiai žavi ne samanų spalva, ne eglių spyglių kvapas, o formos. Tos eglių viršūnės tiksliai kaip M. K. Čiurlionio paveiksluose.
Pamačiau liūdną medžio kamieną, iškirstas proskynas su giliomis balomis, kurias iškniso šernai, jų įspaustas kanopas ant tako, mintyse iškart prisiminiau: kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Miškas kitoks, jaučiama žmogaus ranka, priežiūra, meilė. Atrodo, kad nieko specialiai ir nepadaryta, bet iš tikrųjų, kiekvienas takelis ir kiekvienas lopinėlis samanų kilimo žinomas, prižiūrimas… ir kur uogos, ir kur grybai, ir kur paukščiai peri, kur kokie gyvūnai praeina, – viską žino ir kontroliuoja regioninio parko darbuotojai. Labai geras jausmas žinoti, kad miškas gerose rankose. Tai jautėsi. Netgi pasiūlius pašūkauti, palikti savo neigiamas emocijas čia, miške, iš kažkur atsirado žmogus ir pasakė, kad to daryti negalima, nes dabar paukščiai ruošiasi perėti.“
