Regioninio parko teritorija pagal Lietuvos fizinį geografinį rajonavimą priskiriama Vidurio Lietuvos žemumos sričiai, Nevėžio lygumos rajonui. Vyraujantys žemėvaizdžiai – molingos lygumos ir upių slėniai. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia vienam morfologiniam kraštovaizdžio rajonui priskiriami mažai miškingo stačiašlaičio išplautinio slėnio, negilaus sukultūrinto protakinio, mažai sukultūrintų erozinių slėniukų ir miškingos bei agrarinės moreninių lygumų kraštovaizdžio tipai. Šiame  lygumų ir dirbamų laukų krašte išlikęs Nevėžio senslėnio gamtinis kompleksas su senvagėmis, įsigraužusiais Liaudės, Upytės ir Linkavos upių slėniukais, vešliomis slėnio pievomis, drėgnais ir sunkiai praeinamais Pašilių, Gringalių, Kalnelio ir Ramygalos miškais (miškai dengia net 43% teritorijos) bei pelkynais. Nevėžio senslėnis – didžiausia Lietuvos vidurio žemumos kraštovaizdžio vertybė. Daugybė pasagos pavidalo senvagės liekanų atsirado ilgainiui keičiantis upės vagai. Potvynių metu Nevėžis plačiai išsilieja ir apsemtų pakrančių pievose palieka daug dumblo bei suformuoja daugybę netaisyklingos formos ežerokšnių, kūdrų. Mažai žmogaus pertvarkytas Nevėžio senslėnio kraštovaizdis – poledynmečio laikų palikimas. Gamtos ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis.

Beveik pusė parko teritorijos užimančiuose miškuose vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, gausu ąžuolų, uosių, miškapievių. Išlikę senų ąžuolynų.

Regioninio parko kraštovaizdyje savitumu išsiskiria Linkavos hidrografinis ir Upytės geomorfologinis draustiniai. Čia saugomi natūralūs, raiškūs šių upelių slėniai ir kraštovaizdis.

Gamtiniai ir antropogeniniai veiksniai regioniniame parke per pastaruosius metus nesukėlė ryškių kraštovaizdžio pakitimų. Pagrindiniai antropogeniniai veiksniai, ypač įtakojantys kraštovaizdį – plyni miškų kirtimai ir statybos.