Vaikų ryšys su gamta stiprinamas ne tik dieną, bet ir naktį

Kas sieja kovo, balandžio ir lapkričio mėnesius? Krekenavos regioninio parko grupės darbuotojai vienbalsiai atsako, kad šiais metais – tai vaikų socializacijos projektas „Aš – aplinkos dalis“. Du pavasario mėnesiai ir vienas rudens mėnuo pasirinkti įvairioms projekto veikloms įgyvendinti.

Pirmajam pavasario mėnesiui einant į pabaigą, kai dienos ir nakties trukmė susilygina, švenčiamas pavasario lygiadienis. Šiuo laikotarpiu, būtent kovo 20 dieną, minima Pasaulinė Žemės diena. Ta proga į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą atvyko gausus būrys Panevėžio rajono ir miesto mokinių, lydimų Panevėžio rajono švietimo centro atstovų.

Tyrinėdami ekspoziciją moksleiviai sužinojo apie saugomas teritorijas ir jų svarbą. Žaisdami žaidimus susipažino su Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytomis rūšimis, domėjosi, kodėl buvo išnykę stumbrai.

Pasaulinei Žemės dienai paminėti vaikai garbingai iškėlė Žemės vėliavą, kuri plevėsavo visą mėnesį.

Prabėgo vos kelios savaitės ir Krekenavos regioninio parko lankytojų centras vėl prisipildė vaikų klegesio. Balandžio 12 d. „Geografijos nakties“ proga su būriu šaunių moksleivių leidomės į vakarinį žygį. Tai ne šiaip pasivaikščiojimas, bet mokymasis pažinti gamtą, gebėjimo naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis priemonėmis ir kitomis technologijomis ugdymas.

Nesvarbu, kad įveikę 13 kilometrų grįžome naktį, kai kurie vos vilkdami kojas, bet nuotaika buvo gera. Neišgąsdino net pradėjęs lynoti lietutis. Užsikūrėme laužą, virėme žolelių arbatą, visi kartu užkandžiavome, žaidėme žaidimus lauko pavėsinėje. Vidurnaktį sugužėję į vidų žiūrėjome Mindaugo Survilos filmą „Sengirė“.

Vėlyvas ruduo – tai metas, kai gamtoje viskas nurimsta, nutyla. Lapkričio pradžioje į rudeninį pažintinį žygį Gringalių miške pasikvietėme Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos mokinius. Pakeliui stabtelėjome prie valstybės saugomo botaninio gamtos paveldo objekto – Švenčiuliškių pušies. Šis ypatingas medis sveikinasi su praeiviais iki žemės nulinkusia šaka.

Miške dabar ramu. Tik retkarčiais sucypsi zylė ir po kojomis šnara lapų patalas. Vis stabtelėdami didinamaisiais stiklais tyrinėjome grybus, vėlyvus piktžolių žiedus ir medžių pumpurus. Svarstėme, koks gyvūnas išgulėjo purvynėje duobę, ir kokios jėgos reikia vėjui, kad storą medį nulaužtų tarsi degtuką.

Poilsiavietėje ant laužo virėme žolelių arbatą, kepėme dešreles ir zefyrus. Susiskirstę komandomis vaikai varžėsi, kas greičiau sudėlios stumbrų ir Slabados malūno užtvankos dėliones. Nugalėtojus nudžiuginome prizais, visiems dalyviams įteikėme atminimo dovanėles.

Smagu turėti galimybę pasiūlyti vaikams bendrų veiklų, paskatinti juos pažinti gamtą ir ją tausoti, prasmingai leisti laiką su draugais ir bendraminčiais. Ačiū Panevėžio rajono savivaldybei, skyrusiai lėšų šiam projektui įgyvendinti.