Lietuvos globėjo šv. Kazimiero ir Kovarnių diena
Ar jau visi varvekliai nutirpo nuo stogų? Jei taip, vadinasi, ir paukščiams bus ko atsigerti ir netrukus sulauksime parskrendančių.
Kovo 4-oji – etnokultūros žinovų vadinama Kovarnių diena. Tai – sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Manoma, jog šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai, pempės ir kiti sparnuočiai.
Kovai paplitę visoje Lietuvoje. Retesni miškingose vietovėse. Tai vieni iš dažniausiai sutinkamų varninių paukščių. Peri jie artimoje žmogaus gyvenamojoje aplinkoje. Kovai minta įvairiais bestuburiais, įvairiu augaliniu maistu bei visokiomis atliekomis. Šie paukščiai lanko vietas, kur žemė dirbama, mėgsta lankyti šiukšlynus ir ten ieškoti maisto. Kovai sunaikina daug kenkėjų (grambuolių lervų, smulkių graužikų ir kt.). Tai vieni naudingiausių žemės ūkiui paukščių. Žiemojimo metu su kitais varniniais paukščiais – varnomis ir kuosomis – sudaro mišrius būrius.
Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni.
Atėjus krikščionybei, su kovo 4-čja buvo sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Vengrų diduomenei pageidaujant, tėvas Kazimierą išsiuntė į Vengriją, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Kazimierui teko stebėti žmonių žiaurumą – plėšimus, sukilimus dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimus. Nuo to laiko jis tapo labai pamaldus, gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju.