Kovo 16-ąją minima Knygnešio diena

Ar žinote kur įsikūręs unikalus Lietuvoje knygnešių muziejus?

Jei ne, tuomet atvykite į Krekenavos regioninį parką ir būtinai aplankykite šią vaizdingą vietą, įsikūrusią Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje.

Nuostabiame Ustronės kampelyje rasite ne tik čiurlenantį Vadakties upelį, šimtamečių medžių, bet ir istorinį svirną, pasakojantį svarbius Lietuvos istorijos įvykius. Čia XIX amžiuje buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta, buvo slepiama draudžiama spauda.

Šiame knygnešių muziejuje 1987-1991 metais įkurta ekspozicija. Svirnas susijęs ir su rašytojo, švietėjo J. Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla, jam 1902-1905 metais klebonaujant Vadaktėliuose. Rašytojo atminimui įkurta ekspozicija.

Ustronėje esančiame muziejuje saugomas originalus rašytojo krėslas. Muziejaus svirne įkurta nuolatinė J. Tumo-Vaižganto ekspozicija, sauganti tokius vertingus eksponatus, kaip originalus rašytojo krėslas bei jo portretai. Ekspozicijos stenduose telpa ir rašytojo knygos, rankraščiai, laiškų faksimilės, nuotraukos.

Užrašytas vieno seno žmogaus pasakojimas apie jo paties susitikimą su J. Tumu-Vaižgantu. Vieną vasaros dieną vaikai žaidė prie Nevėžio, kai prie jų priėjo skrynele nešinas kunigas. Jis paklausė, ar vaikai pažįsta Jurgį Čiūrą. Pasirodė, kad tai vieno berniuko dėdė. Kunigas jam padavė skrynutę ir paprašė nunešti dėdei, tik jos nieku gyvu nevalia atidaryti. Mat skrynutėje pavojinga gyvatė glūdi, galinti įgelti. Jis, sako, nuo tolo pats stebėsiąs vaikus, kad neatidarytų: „Duosiu jums cukierkų, tik greičiau lėkit.“ Vaikai tekini nunešė dėdei dėžutę, šaukdami, kad joje gyvatė, kurią kunigas prašęs atnešti. Dėdė, žinoma, supratęs, kas toje dėžutėje, šveitė ją po lova: „Fu, bjaurybė, tegul sau ten guli.“ Tie vaikai tik daug vėliau, jau suaugę, suprato, kad nešę kunigo perduotą draudžiamą lietuvišką literatūrą. Ją platinantiems knygnešiams tekdavo imtis įvairiausių, išradingiausių atsargumo priemonių.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams.

Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.

Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebantys kovoti su spaudinių sklidimu. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, valdžios atstovai siūlė panaikinti spaudos draudimą.

Knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.